Per pandemiją (2020-2021 metais) daugelis žmonių išgirdo apie dažnam negirdėtą terminą “prastova”. Tai yra situacija, kuomet atlikus įmonės finansinę ataskaitą pastebimai susiduriama su laikinais finansiniais sunkumais. Tuomet darbdavys gali ribotą laiko tarpą nuo pareigų nušalinti asmenį, mokėti jam dalinį fiksuotą mokestį, tačiau priimti faktą, kad tai nutiko ne dėl darbuotojo kaltės.

Darbo kodekso 122 straipsnio 1 dalyje yra nurodoma, kad jos metu dėl tam tikrų objektyvių priežasčių darbdavys negali laikinai duoti darbuotojui darbo, kuris yra nurodytas pagal jų sudarytą sutartį ar kito, kurį jis gebėtų atlikti.

Kas yra prastova darbe? 47 str. | Lietuvos Respublikos darbo kodeksas nurodo, kad prastova darbe gali būti skelbiama, tokiu atveju, kai:

• Darbdavys negali laikinai suteikti darbo asmeniui arba asmenų grupei su kuriais yra pasirašyta darbo sutartis;
• Taip pat ir tokiu atveju, kai Lietuvos Respublikos Vyriausybė paskelbė ekstremaliąją situaciją ir (ar) karantiną ir dėl to verslas negali tinkamai funkcionuoti ir tuo pačiu užtikrinti darbo vietos žmogui su kuriuo yra sudaryta darbo sutartis (tiesa, pirmiausia darbdavys turi suteikti galimybę darbuotojui dirbti nuotoliniu būdu arba pasiūlyti panašų darbą, kuris atitinka jo kompetencijas bei sąlygas).

Ką reiškia prastovų paskelbimas darbovietėje? Pirmiausia tai yra vadovo įsakymas, kad darbuotojai turi susipažinti su prastovos taisyklėmis, kurios gali galioti neterminuotai. Įsakyme, žinoma, darbdavys būtinai turi nurodyti, kokia yra prastovos paskelbimo priežastys ir jeigu yra galimybė – terminas (2021-ųjų metų pandemijos atveju – terminas vis kėlėsi, tad darbdaviai vis pratęsdavo prastovas).  

Taip pat kiekvienam darbuotojui turi būti nurodoma – kokios yra jo pareigybės prastovų metu (kiek laiko galima būti darbovietėje, kokia yra registravimosi tvarka, kokia yra prievolė dėl susisiekimo, kai asmuo dirba iš namų ir t.t.). Žinoma, daug dėmesio yra skiriama apmokėjimui už prastovas.

Mokėjimas už prastovas yra apibrėžtas Darbo kodekse. Nurodoma, kad:

• “kai darbdavys skelbia prastovą, trunkančią iki vienos darbo dienos, darbuotojui mokamas vidutinis jo darbo užmokestisda ir darbdavys turi teisę reikalauti darbuotojo būti darbovietėje”;
• “kai darbdavys skelbia prastovą ilgesniam laikotarpiui negu viena darbo diena, bet ne ilgiau kaip trims darbo dienoms, negali būti reikalaujama, kad darbuotojas atvyktų į darbovietę kasdien ilgesniam negu viena valanda laikui. Buvimo darbovietėje per prastovą laiku jam mokamas vidutinis jo darbo užmokestis, o kitu prastovos laikotarpiu, kai darbuotojas neprivalo būti darbe, jam mokama du trečdaliai vidutinio jo darbo užmokesčio”;
• “kai darbdavys paskelbia prastovą neterminuotai arba ilgesniam negu trijų darbo dienų laikotarpiui, darbuotojas neprivalo atvykti į darbovietę, tačiau turi būti pasirengęs atvykti į darbovietę kitą darbo dieną po darbdavio pranešimo. Už prastovos laiką iki trijų darbo dienų mokama šios dalies 1 ir 2 punktuose nustatyta tvarka, o už kitą prastovos laikotarpį jam paliekama keturiasdešimt procentų vidutinio jo darbo užmokesčio”.

DK 195 straipsnio 1 dalis nurodo bendras apmokėjimo už taikytinas prastovas taisykles. Jose yra nurodoma, kad laikas, kuomet asmuo yra prastovoje, turi būti apmokestintas ne mažesniu nei Vyriausybės nustatytu minimaliuoju valandiniu atlygiu (nesvarbu koks yra asmens darbo stažas) už kiekvieną prastovos valandą. Toks įkainis yra taikomas tokiu atveju, kai asmuo negauna kito darbo toje įmonėje, tai yra, jam nėra rasta pakaitinė, laikina darbo pozicija.

Taip pat yra taikomos subsidijos už prastovą, tačiau jos skelbiamos išimtine tvarka, pagal tuo metu galiojančius įstatymus. 

Darbovietėje prastovos gali trukti tiek laiko, kiek trunka ekstremali situacija, arba tiek laiko, kiek reikia, kad įmonė galėtų susitvarkyti su tuo metu esančiomis problemomis. Teisės aktais nėra apribotas prastovos laiko tarpas, kuris gali būti maksimalus. Kuomet darbo vieta vėl yra ir įmonė vėl veikla sklandžiai – prastova yra atšaukiama ir darbuotojai pradeda atlikti savo darbines funkcijas.

Tokiais atvejais, kai darbuotojams privalu apskaičiuoti tikslų atlyginimo dydį susidarius specialioms situacijoms, tokioms kaip prastovos, patartina buhalterinės apskaitos tvarkymą patikėti specialistui jau turinčiam patirties.

Mitas, kad darbdaviui apsimoka darbuotoją laikyti prastovose (ypač tokiu atveju, kai yra prastovos dalinai dengiamos iš valstybės biudžeto).  Kadangi finansiškai neapsimoka – įmonė turi teisę atleisti darbuotoją pagal DK 129 straipsnį: “<…> panaikinti darbuotojo pareigybę ir jį atleisti iš užimamų pareigų išmokant išeitinę išmoką”. Išmokos dydis kinta priklausomai nuo to – kiek laiko jis dirbo įmonėje, koks yra jo stažas, ar yra sukaupti atostoginiai, koks darbo užmokestis ir t.t.